Paminklas Vilniaus žydų darbo stovyklos ir namų vietoje (u. k. 12632) tarp dviejų pastatų Subačiaus g. – 47 ir 49 namų (karo metais – Subačiaus g. 37): Antrojo pasaulinio karo metais šioje vietoje veikė vermachto karo technikos remonto dirbtuvės HKP (vok. Heereskraftfahrpark).

Į šiuos du šešiaaukščius pastatus šalimais dabartinio paminklo, prieš karą vadintus „pigiaisiais namais“, 1943 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje iš Vilniaus geto prieš jo likvidaciją buvo perkelta keli šimtai kvalifikuotų darbininkų su šeimomis – daugiausia mechanikai, skardininkai, šaltkalviai, stikliai ir pan., tai yra tie, kurie HKP dirbo dar gyvendami gete prieš įsteigiant darbo stovyklą. Stovykla veikė iki 1944 metų vasaros: 1944 m. liepos 1 dieną, artėjant frontui, Karlas Plagge (HKP viršininkas) perspėjo darbininkus, kad stovykla bus evakuota ir pereis SS žinion. Suvokdami tikrąją „evakuacijos“ esmę, kai kurie kaliniai su šeimomis sugebėjo pabėgti. Kiti pasislėpė malinose, kurias buvo spėję įsirengti namuose. Liepos 2 dieną per paskutines patikras pasigesta daugybės žydų. Kitą rytą (liepos 3-iąją) kaliniai suvaryti į sunkvežimius, išvežti į Panerius ir sušaudyti su kitais mieste iki tol veikusių žydų darbo stovyklų kaliniais. Rastieji slėptuvėse sušaudyti tą pačią dieną šalia gyvenamųjų korpusų.

Apie Subačiaus g. 47-ą ir 49-ą namus: 1891 m. baronas Morisas de Hiršas (Moritz (Zvi) von Hirsch, Maurice de Hirsch, 1831–1896) Londone įsteigė labdaros organizaciją – Žydų kolonistų draugiją (ŽKD) Rusijos ir kitų Rytų Europos kraštų emigrantams žydams skatinti įsikurti Argentinoje. Baronui de Hiršui mirus, ŽKD veikla išsiplėtė: buvo nutarta remti ir žydų kolonijas Palestinoje bei skatinti žemdirbystę ir amatus tarp Rusijos žydų. 1898 m. ŽKD skyrė lėšų „įrengti pigiems butams neturtingiesiems Vilniaus miesto žydams“. 1900 m. Vilniuje įsteigta Pigių higieninių butų draugija pastatydino du 216 butų gyvenamuosius korpusus (architektas Eduardas Goldbergas). Čia būdavo apgyvendinami neturtingi žydai, studentai, jaunuoliai (chalucai), besirengę vykti kultūrinti Palestinos žemių. Sklypai šalia „pigiųjų namų“ buvo paversti daržais. Vėliau Pigių higieninių butų draugija pastatus perdavė Vilniaus m. žydų bendruomenei. 1940 m. rudenį sovietų valdžia namus kartu su žemės sklypu nacionalizavo. 1941 m. rugpjūtį šių namų gyventojai, kaip ir daugelis Vilniaus žydų, nužudyti Paneriuose per pirmąsias naikinimo akcijas. Vokiečių administracija į ištuštėjusius „pigiuosius namus“ suvarė sovietų kariškių žmonas su vaikais, taip atsirado rusų getas. Vėliau dalis moterų sušaudyta Paneriuose, vaikai perkelti į prieglaudas, kiti pateko į darbo stovyklas Vokietijoje. „Pigieji namai“ vėl ištuštėjo, o 1943 m. rudenį tapo HKP stovyklos kalinių namais (Г. Аграновский, И. Гузенберг. Краткий путеводитель по памятным местам еврейской истории и культуры в Вильнюсе. Вильнюс, ЛИТУАНУС, 1992).

Josifo Levinsono archyvas