„Malinomis“ getuose buvo vadinamos slėptuvės, kuriose žydai bandė slėptis ir gelbėti savo bei artimųjų gyvybes. Tokios slėptuvės buvo įrengiamos ne tik rūsiuose, palėpėse, bet ir pačiose neįtikėčiausiose vietose, kaip pavyzdžiui: spintose, dvidubose sienose, krosnyse ar net palangėse. Kartais tokiose slėptuvėse galėdavo tilpti net kelios dešimtys žmonių, tačiau dažniausiai vos keli ar bent jau vienas. Per kelis getų gyvavimo metus slėptuvių įrengimo technika gerokai patobulėjo. Vos ne kiekviename name buvo vieta, kurioje, iškilus pavojui buvo galima pasislėti. Tačiau „malinos“ turėjimas ne visiems užtikrino išgyvenimo galimybės. Dalis žydų žūdavo dėl spūsties, oro trūkumo, dalį surasdavo vokiečiai ir getų policija.